Soliariumo privalumai

Iš dešimties odos gydytojų tikriausiai visi dešimt patartų šio straipsnio iš viso neskaityti. Bet jeigu jau pradėjome, gal verta perskaityti iki galo, gal tai padės atsikratyti to per kelis dešimtmečius brukamo pavojingo ir klaidingo įsitikinimo.

Nėra abejonių, kad melanomos atvejų daugėja. Pavyzdžiui, susirgimų skaičius moterų tarpe 1973 – 2000 metais JAV išaugo dvigubai, o vyrų tarpe – trigubai. Australijoje 1983-1999 metais moterų susirgo 40% daugiau, o vyrų – net 88% daugiau, Švedijoje per 20 metų sergančių skaičius išaugo dvigubai. Brangieji, tai vis dėl deginimosi -palinksėtų galvomis odos daktarai. Visą tai girdint ir skaitant, iš karto „ima suktis” žmogaus smegenys, sužinojus, kad melanoma dažniausiai pasitaiko Skandinavijoje, o Viduržiemio jūros valstybėse – tik trečia bendro sergančiųjų skaičiaus dalis. Kuo labiau tolstame į pietus, tuo retesnė melanoma. Jeigu deginimasis kenkia, ar tik ne atvirkštinio rezultato reikėtų laukti?
Anthony J.Yun savo 2007 metų studijoje kalba, kad tuo tarpu, kai per pastaruosius 30 metų pravestų sveikatos apsaugos kampanijų metu žmonės buvo atbaidyti nuo deginimosi, mirtingumas nuo melanomos per tą laiką išaugo trigubai. Yun klausia: „ Ar įmanoma, kad tam turėjo įtakos vis labiau retėjantis ir tik laikas nuo laiko pripuolamai kultivuojamas deginimasis? „ Į šį klausimą norėtųsi Yun-ui atsakyti, kad jis yra labai arti tiesos.

Studija, kurioje buvo suabejota ryšiu tarp melanomos ir deginimosi, apibendrino 29 tyrimų rezultatus ir priėjo išvadą, kad asmenims, dėl jų darbo pobūdžio pastoviai būnantiems saulėje, melanomos rizika žymiai mažesnė, palyginus su vidurkiu. Priešingai, tiems, kurie tik tam tikrais laiko tarpais deginosi, melanomos rizika buvo 1,7 karto didesnė. Pati didžiausia, t.y. dviguba rizika atsirado tiems, kurie per savo gyvenimą buvo nemažai kartų rimtai nudegę. 2005 m. studija, po 57 tyrimų suvedusi rezultatus, priėjo tos pačią išvadą, jog „ dėl žmogaus darbo pobūdžio neišvengiamas „ chroniškas deginimasis apsaugo nuo melanomos, o deginimasis saulėje retomis progomis ir nudegimai melanomos riziką tik padidina. Taigi, aišku, kad melanomą sukelia ne degininimasis savaime, o dėl nudegimų pastoviai atsirandantys odos pažeidimai.

Allen J.Cristophers savo studijoje „ Ne saulės spinduliai sukelia melanomą” išdrįso tvirtinti net tai, kad melanoma neturi jokio ryšio su saule. Jis cituoja, kad 1969-1990 metais pasirodė 14 taip vadinamų kontrolinių atvejų tyrimų apie ryšį tarp melanomos ir saulėje praleisto laiko. Iš 14-os tyrimų septyniuose sąryšio tarp melanomos ir deginimosi nebuvo rasta, 5-iais atvejais deginimasis buvo pripažintas, kaip apsaugos faktorius ir tik dviem atvejais buvo rastas ryšys tarp deginimosi ir melanomos.

Kiek vėliau dermatologų tarpe itin didelę audrą sukėlė Marianne Berwick ir jos kolegų tyrimas, kuomet jie, iš naujo tirdami 528 melanoma sergančius asmenis, įrode, kad po melanomos atsiradimo deginantis, mirtingumas sumažėjo, praporcingai deginimuisi skirtam laikui. Deginimosi kiekį kalkuliavo pagal odos savybes, tam, kad būtų išvengta iškreipimų dėl neteisingos atminties. Išgyvenimo šansai 60% buvo didesni tiems, kurie pastoviai deginosi.
Stefano Rosso ir jo kolegos, 2008 metais ištyrę 260 melanomos atvejų, patvirtino šį rezultatą: tiems, kurie daug deginosi, net 40% sumažėjo mirties tikimybė, palyginus su ligoniais, sergančiais melanoma, kurie degintis nemėgo.

Australijos tyrinėtojai, ištyrę 26 000 melanomos atvejų, nustatė, kad vasaros metu diagnozuota melanoma yra daugiau gėrybinė ir yra daugiau šansų nuo jos pagyti.
– Įrodymas, kad deginimasis daro įtaką melanomos atsiradimui, kyla pagrinde iš tokių tyrimų, kurie remiasi žmonių su melanomos diagnoze deginimosi įpročių atgaivinimu” – šiuo sakiniu pradeda savo mokslinį darbą Myles Cockburn ir jo kolegos, ir įrodo, kad sveikatos apsaugos propaganda jau eilę dešimtmečių skelbia apie tamprų ryšį tarp deginimosi ir melanomos, todėl žmogus, susirgęs melanoma, lydimas sąžinės graužimo, šališkai pervertina savo deginimosi įpročius praeityje, o tas, kuris melanoma nesusirgo, galvoja, jog tai jo „teisingų” ( suprask: atitinkančių sveikatos apsaugos propagandą) deginimosi įpročių rezultatas, todėl nuvertina savąjį saulėje praleistą vidutinį laiką.

Nežinau, kaip yra kitiems žmonėms, bet man asmeniškai pavyko save įtikinti: melanomą sukelia ne deginimasis. Draudžiama tik persideginti. Išvada? Kas bijo melanomos, tegul deginasi! Tik tegul nepersidegina.

Kodėl deginimasis saugo nuo melanomos?

Dėl tos pačios priežasties, kaip ir apsauga prieš vėžį. Amerikos patologas Frank Longstaff Apperly jau 1941 metais aprašė, kad, slenkant iš šiaurės į pietus, vis labiau mažėja ne odos kilmės vėžio mirtingumo atvejų skaičius. Po 40 metų broliai Garland įrodė, kad šiaurinėse Amerikos valstijose, palyginus su pietinėmis valstijomis, mirtingumas nuo storosios žarnos vėžio yra du kartus dažnesnis. 1985 m. Ikuko Kato ir jo bendradarbiai nustatė atvirkštinį šiaurės-pietų krypties ryšį kasos, skrandžio, tiesiosios žarnos, kiaušidžių ir tulžies pūslės vėžio atvejais. Edward D.Gorham ir abiejų Garlandų tyrimai Tarybu Sąjungoje 1990 metais parodė, kad tris kartus daugiau krūties vėžio atvejų sutinkama Tarybų Sąjungos šiaurėje, nei pietuose. O Gary G.Schwartz ir Barbara S.Hulka savo 1990 metų tyrime, susijusiame su prostatos vėžiu, nustatė šiaurės-pietų kryptį.
Kas yra tas paslaptingas apsaugos poveikio ryšininkas? Aišku, kad vitaminas D, kurio galima rasti beveik kiekvienoje kūno ląstelėje ir kuris reguliuoja ląstelių dauginimąsi, stiprina imuninę sistemą. Arba, tiksliau pasakius, stiprintų, nes juk gyventojai praktiškai beveik ištisus metus kenčia nuo vitamino D trūkumo, „ačiū” protingoms sveikatos apsaugos programoms, kurios ir vasarą siūlo dėvėti žieminį paltą ir slidinėjimo kaukę, kaip saugiausią aprangą. Pradiniai sukrečiantys rezultatai davė impulsų mokslininkų tyrinėjimams.

Pagal 2006 metų brolių Garland išvadą 25-i tyrimai iš 30-ies įrodo ryšį tarp storosios žarnos vėžio ir vitamino D trūkumo, krūties vėžio atveju iš 13-os tyrimų net dešimties atveju buvo rastas ryšis tarp krūties vėžio ir vitamino D trūkumo.
Prostatos vėžio atveju pusė iš 26-ių tyrimų įrodė, kad vitaminas D turi reikšmingą apsaugantį vaidmeni ir šio vėžio tipo prevencijai, o iš 7-ių kiaušidžių vėžio tyrimų penki atvejai įrodė vitamino D apsauginį poveikį. Nevienodų rezultatų priežastis buvo ta, kad vitamino D lygis nebuvo tiksliai matuojamas, nes užteko tik pasakyti žodžiu, kiek kas skiria laiko deginimuisi saulėje. Tokių tyrimų metu, kur vitamino D lygį matavo, iš karto visais septyniais atvejais įrodyta, jog žemas vitamino D lygis gali pranašauti apie galimą vėlesnį storosios žarnos vėžį, kad moterys, kurių kraujyje vitamino D lygis žemiausias, penkis kartus dažniau suserga krūties vėžiu, o vyrai, kurių žemas vitamino D lygis kraujyje, 3,5 karto dažniau susirgdavo prostatos vėžiu, negu tie, kurių vitamino D lygis kraujyje buvo aukštas, o auglio išplitimo tikimybė padidėdavo net 6 kartus. Taigi, dėl ko deginimasis saugo nuo melanomos? Atsakymo laukiu choru ir garsiai!
NES VITAMINAS D APSAUGO NUO VĖŽIO.